Solidus dienraštis „Verslo
žinios“, komentuodamas kuriamą Lietuvos socialinį modelį
teigia, kad mokslininkų pasiūlymai kelia darbdaviams nerimą, o
profsąjungoms tuo tarpu kai kurie siūlymai esą „turėtų
skambėti kaip muzika“. Omenyje turima peršama neva „priverstinė“
kolektyvinių sutarčių tvarka. „Būtent jos (profesinės sąjungos – red.) ne vienus metus trišalės
tarybos posėdžiuose kalba, kad didžiąją dalį svarbiausių
klausimų reikia spręsti per kolektyvines sutartis. Kitaip tariant,
įmonėse kurti profsąjungas. Dabar profesinės sąjungos atstovauja
tik nedidelei daliai samdomų darbuotojų ir jų skaičius vis
menksta – nuo pernai buvusių 10% jis susitraukė iki 8% samdomų
darbuotojų. Jei jų gretos išsiplėstų, profsąjungos būtų
dosniau pamaitintos, įskaitant ir valstybės finansinę paramą“,
- teigiama „Verslo žinių“ redakcijos komentare.
Nesiimu spėlioti, kokią valstybės
finansinę paramą omenyje turi komentaro autoriai, bet suprantu, kad
Lietuvos verslui atstovaujančiai žiniasklaidos priemonei stiprių
profsąjungų perspektyva nėra simpatiška. Didesnį nerimą kelia
paskutinė komentaro pastraipa:
„Socialinio modelio kūrėjai,
besižvalgantys į Skandinavijos patirtį, turbūt užmiršo, kad
profsąjungos tose šalyse savo tikslų pasiekia protingais
pasiūlymais, o ne pasitelkdamos lobistus keistiems įstatymams
kurti. Kur susitarimai gimsta natūraliai, priimami ir normalūs
sprendimai. Lietuvos profsąjungos vis dar neatsikrato sovietinių
laikų papročių, vyksta kapitalo ir darbo kova – kaip kad 1917 m.
Darbdaviai gal ir neprieštarautų kolektyvinėms sutartis, tačiau
prievartos mechanizmas kelia natūralų pasipriešinimą. O lietuvių
profsąjungos, užuot mėginusios kurti pridėtinę vertę abiem
pusėms, moderniai mąsčiusios ir ieškojusios jungčių, savo
veiklą teberegi kaip kovos lauką – su šūkiais ir raudonomis
vėliavomis“.
Čia žurnalistams derėtų priminti
tų pačių Skandinavijos šalių istoriją ir tuos kovos laukus,
kurie būtent ir atvedė šalį prie tokios situacijos, kai
„susitarimai gimsta natūraliai“. Imkime Norvegiją, apie kurią
sklando stereotipas esą ten gera gyventi, nes šalis turtinga dėl
gamtos išteklių. Tačiau 80 proc. narystę
turinčios Norvegijos profsąjungos dar mena tuos laikus, kai už
dialogu grįsta modelį teko pakovoti ir su šūkiais, ir su
vėliavomis (beje, raudonomis), ir net su kraujo praliejimu.
Norvegija
nepriklausomybę paskelbė 1905
m., tuo metu ji buvo viena iš skurdžiausių Europos šalių, o
ketvirtasis praeito amžiaus dešimtmetis buvo pažymėtas gana
smurtingais konfliktais tarp darbo ir kapitalo: streikas, lokautais
ir pan. Pavargę nuo smurto dvi šalys – darbuotojai ir darbdaviai
– susėdo prie vieno stalo ir nusprendė, kad daugiau taip tęstis
negali. Pavyko rasti būdą susitarti, abi pusės suprato, kad
socialiai orientuota, socialinio dialogo principais besivadovaujanti
šalis yra stabilumo ir gerovės garantas.
Ir išties Norvegija
pagal įvairius kriterijus Europoje ir pasaulyje užima pirmąsias
vietas, tuo tarpu Lietuva pirmauja dažniausiai tik pagal neigiamus
pasiekimus: emigracija, savižudybės, santykių šeimoje kokybė,
alkoholizmas, korupcija, nelaimingų atsitikimų darbe skaičius ir
t.t.
Todėl nereikia Lietuvos
profsąjungų kaltinti kovingumu, priešingai, joms jo gerokai
trūksta. O raudonų vėliavų gąsdintis irgi nederėtų, nes
nuvažiavę į Norvegija netyčia galite pamatyti ir tokį vaizdelį
(ž. nuotr.).
Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen