Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo

arba
Kodėl ir kam taip reikia nekęsti „kaimynų“

Daugiau kaip prieš metus užrašiau savo pasvaičiojimus apie tai, kas gi vyksta su ta mūsų šilumos energetika. Tada padiskutavome apie tai su kolegomis ir padėjau rašinį į šalį. Šiandien tai tapo dar aktualiau, juolab kad dabar ta tema kalama tik į vienus vartus.
---------------------
Dėl globalinių, politinių ir ekonominių pokyčių pasaulyje brangsta iškastinis kuras. Pats patogiausias, dar vadinamas „virtuviniu kuru“, – dujos – brangsta sparčiausiai. Turintys supratimą apie kuro degimo technologijas žino, kad biokuras, buitinės atliekos ar kitokia „sąvartynuose pūdoma bjaurastis“ gali būti deginama tik aukštos technologijos įrenginiuose. Tai brangiai kainuojanti, bet turint centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, reali alternatyva brangstančioms dujoms.
Savivaldybės su šilumininkais (čia tokie monopolistai, laisvus piliečius renovacijomis terorizuojantys bjaurybės), nepaisydami valstybinės energetinio neveikumo strategijos, vykdo realius veiksmus, galinčius sumažinti priklausomybę nuo „mūsų“ dujų. Jie sunkiai, bet jau diegia alternatyvias kuro rūšis. Štai čia jau ir iškyla reali grėsmė „mūsų“ dujų imperijoms ir jų vietininkams.
Ką daryti? Kaip išgelbėti Lietuvą nuo „mūsų“ dujų vartojimo sumažėjimo pavojaus?
Išeitis yra: reikia skatinti alternatyvas „mūsų“ dujoms. Miestuose realiai jos yra dvi: elektra, tiesiogiai arba per „šilumos siurblius“, ir visų išsvajotas dujų deginimas individualiuose „virtuviniuose“ katiluose.
Kam ir kaip naudinga pirmoji, suprasite pasidomėję kas, kiek ir iš kur parduodama „elektros rinkoje“ ir į ką investuojama pusantro milijardo Elektrėnuose. Antroji nereikalauja net ir gilesnės analizės.
Kaip tai pasiekti?
Ogi visais įmanomais būdais kelti nepasitenkinimą miestuose esamomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, padėti jas sunaikinti (lietuviai griauti moka) , o tada...
Kokiu būdu?
Pats įtaigiausias būdas – pačių šilumininkų rankomis: per aukštas kainas, kurios ir priklauso nuo „mūsų“ dujų. Pasinaudojant jų pačių sukurta „rubikonine baidykle“ pribauginti visokiais „nuotolinio valdymo“ baubais. Gerai išnaudojus „mūsų“ dar prieš „nusipelniusių gyventi geriau“ ir „tapšnotojo“ rinkimus sukurtos, sočiai maitinamos ir puikiai gyvuojančios „nepriklausomos žiniasklaidos“ narcisizmą papilti žibalo ant nieko apie techniką ir technologijas nesuvokiančių „teisininkų-kovotojų“ skaldomų kibirkščių.
Štai jums ir „revoliucinė situacija“. Su šūkiais „pjauname radiatorius“, „daužome rubiseifus“, „sprogdiname trasas“, „kaimynus ant šakų“, „kiek čia tos žiemos“, „mes patys puikiai viską žinome“, pasieksime pergalę.
Tada „mūsų“ „Dujupromas“, atsidėkodamas už valstybinę energetinio neveikumo strategiją ar šiaip broliškai, liaudį trumpam pradžiugins nuolaidomis. Gal net ir už „mūsų“ pinigus kiekviename bute įrengs po dujinį katilą. Liks luktelėti, kol esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos nukeliaus į metalo laužą. Tada jau tikrai visa šiluma daugiabučiuose bus pagaminama tik iš dujų ir jau niekada nekils dujų vartojimo sumažėjimo grėsmė. Kainas formuos „mūsų dujų rinka“ ir visada bus pasirinkimo laisvė: pirkti dujas arba dujas pirkti. Sužinosime, kiek iš tikrųjų kainuoja pigiausias dujinis šildymas. Juk svarbiausia pasirinkimas. Jeigu kas neįpirks, galės ir visai nesišildyti, nes „kiek čia tos žiemos“? Ir nereikia čia gąsdintis, juk „Lietuva drąsi šalis“.
Tai mintys apie į Lietuvą ateinančią, marginalinių politikų kurstomą šilumos ūkio griūtį. Lietuvoje be energetikos („sovietinės atgyvenos“) nelabai liko ką ir griauti. Na, dar – supermarketai, turbūt, ateis ir jiems eilė.
Rusų klasiko žodžiais tariant, Rusijoje yra dvi bėdos: keliai ir kvailiai. Europos Sąjunga Lietuvoje daug investuoja į kelius, tad jie geri, todėl Lietuvoje viena problema mažiau...

Su pagarba
Pečkurys – „kaimynas“ Vidas

ALGIRDAS KVEDARAVIČIUS TRAUKIASI...

Profsąjungų IDĖJOS veteranų vardu dėkoju tinklalapiui LPSK.LT, paskelbusiam Algirdo Kvedaravičiaus atsisveikinimo su Trišale taryba pareiškimą.

Iš tiesų, A.Kvedaravičius - vienas iš ryškiausių, o gal pats ryškiausias CHARIZMATINIS (kaip dabar sakoma) profsąjungų lyderis.

Jis - iš tų nedažnai sutinkamų vadovų, kurie visada išsilaiko orioje visuomenės veikėjo aukštumoje, visda turi strateginių idėjų.

Asmeniniame lygmenyje Algirdas (kaip, pavyzdžiui, ir Algirdas Brazauskas) sugebėdavo NEREAGUOTI į buitinio ar "aukštesnio" lygio insinuacijas, kurių esant tokiame poste visada pakanka. Toks pat orus ir inteligentiškas A.Kvedaravičius ir jo atsisveikinimo su Trišale pareiškime.

Šio lyderio autoritetas buvo ne korporacinis, o nacionalinis. Paprastai A.Kvedaravičiaus, o ne ko nors kito iš tuometinių ps veikėjų (Syso, Balsienės ar kokio nors Uokos) dairydavosi ir Prezidentas A.Brazauskas, kai vykdavo didesnio masto su profsąjungų dalyvavimu susijęs renginys.

A.Kvedaravičių pažino ir gerbė tokio masto asmenybės kaip, pavyzdžiui, Bronislovas Lubys.

A.Kvedaravičiaus viešos iniciatyvos (pvz., dėl Ignalinos AE uždarymo), jo nuolat kartojamos idėjos dėl profsąjunginių darbo inspekcijų, dėl atlyginimų indeksavimo ir kt. - buvo maštabiškos, kai kurios ir iki šiol išliko STRATEGINĖS.

Užkulisinė ir vieša kova dėl įtakos profesinėse sąjungose pateikė Algirdui ne vieną išbandymą. Prisimenu, kad A.Kvedaravičių, buvusį Lietuvos profesinių sąjungų centro vadovą, pašalinti iš lyderiavimo profesinėms sąjungoms stengtasi dar kuriantis LPSK (2002). Prieš tai, pusantrų metų trukusiose derybose, buvo daroma visa, kad Kvedaravičiaus naujojojoje struktūroje neliktų.

Tačiau jis laimėjo LPSK steigiamajame, laimėdavo ir kituose suvažiavimuose. Net tada, kai kurie "bendražygiai"(iki tol pataikūniškai pasinaudoję jo patiklumu ar jo žmogiškomis silpnybėmis pasiekę naudos) atvirai veikė, kad A.Kvedaravičius būtų išstumtas iš LPSK aktyvo.

Teko girdėti, kad būta tos pačios grupuotės LPSK veikėjų bandymų surengti neeilinę LPSK tarybą-pučą ir, nelaukiant suvažiavimo (mat, juose Algirdas vis laimi rinkimus), suformuoti išbaigtą LPSK klanelio struktūrą, kurioje nebūtų A.Kvedaravičiaus.

Tuo tarpu A.Kvedaravičius buvo ir lieka AUTORITETAS, tebeesantis visa galva aukščiau už daugelį Jasinskio ir Basanavičiaus gatvių dvariškių.

Postscriptum vietoje. Tai, beje, ne koks nors nekrologas veikėjui, kuris dar tebėra LPSK vicepirmininkas - tai PROGA pasakyti apie N metų sulaukusį ir apie 20 metų PROFSĄJUNGŲ IDĖJAI tarnavusį žmogų.

Ir jei A.Černiauskas dar neišdalijo savo žinioje laikomų ir savo nuožiūra dalijamų garsiųjų LPSK Auksinių ženklelių, tikėtina, vieną tokį ženklelį išsaugos ilgamečiui profsąjungų veteranui, kai jis - metams spaudžiant - vieną kartą vis dėlto turės palikti ir dabartinį postą LPSK būstinėje.

Juozas Steponas