2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis

A.Valentaitė versus profsąjungos

Vakar LNK žinios parodė labai išsamų reportažą apie A.Valentaitės (čia tokia „elito“ dama) namų tvarkytojos pavogtų prabangių daiktų utilizavimą. Žiūrėjau ir žavėjausi reportažo išsamumu: pradedant tuo, kaip į atliekų perdirbimo įmonės kiemą atvažiuoja automobilis su garsiaisiais daiktais, baigiant bendrovės direktoriaus komentaru apie tų daiktų naikinimo subtilybes.

Daiktai buvo imami po vieną iš dėžės ir balsui už kadro vardijant garsius prekės ženklus metami į ekskavatoriaus kaušą. Po to skaitomas labai dramatiškas tekstas: „Traktorininkas ryžtingai pasuko link atliekų smulkintuvo... Paskui daugelio damų svajones pasiglemžė mašinos peiliai“.

Per ašaras net nepastebėjau, jog svarbiausiose šio komercinio kanalo dienos žiniose nebuvo nė užuominos apie profesinių sąjungų surengtą spaudos konferenciją apie rengiamą protesto akciją.

RMP

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Seimo narių privilegijos - neliečiamos

Seimas grąžino iniciatoriams tobulinti įstatymo projektą (jį teikė Seimo narys Algimantas Salamakinas), kuriuo siūloma apriboti kai kurias Seimo narių privilegijas. Patobulintas jis galės grįžti į Seimą tik po 6 mėn. Čia visi tie, kurie alternatyviame balsavime balsavo už tai, kad projektas būtų atmestas apskritai:
Anušauskas Arvydas
Barakauskas Dailis Alfonsas
Budrys Dainius
Bukauskas Valentinas
Burba Andrius
Čaplikas Algis
Dagys Rimantas Jonas
Daukšys Kęstutis
Dumbrava Algimantas
Galvonas Vytautas
Gapšys Vytautas
Gedvilas Vydas
Graužinienė Loreta
Kašėta Algis
Kernagis Ligitas
Klumbys Egidijus
Komskis Kęstas
Kondrotas Jonas
Kuodytė Dalia
Liesys Jonas
Mackevič Michal
Mazuronis Andrius
Mikutienė Dangutė
Narkevič Jaroslav
Navaitis Gediminas
Nedzinskas Antanas
Pečeliūnas Saulius
Petkus Almantas
Ramonas Jonas
Ručys Rimas Antanas
Sabutis Liudvikas
Stirblytė Arūnė
Šimėnas Jonas
Talmont Leonard
Tamašauskas Erikas
Valinskas Arūnas
Valinskienė Ingrida
Valiukevičiūtė Ona
Veselka Julius
Zasčiurinskas Mečislovas
Žemaitaitis Remigijus
Šitie, matyt, labai tikisi būti Seime ir kitą kadenciją, tad apsikarpyti privilegijų nenori. Nors tie, kurie balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, irgi gali tikėtis iš to laimėti, mat pradėję jį svarstyti iš naujo ir entuziastingai jį palaikydami iškovotų rinkėjų simpatijas prieš rinkimus.
Iš lrt.lt parengto reportažo:
A. Salamakino pateiktame įstatymo projekte patikslinamas Seimo nario darbo apmokėjimas: siūloma nustatyti, kad parlamentarui, kuris be pateisinamos priežasties nedalyvavo Seimo plenariniame posėdyje, Seimo struktūrinių padalinių posėdžiuose, darbo užmokestis už tą dieną nemokamas.
Nustatoma, kokios išlaidos yra laikomos Seimo nario išlaidomis, susijusiomis su parlamentine veikla, taip pat tokių išlaidų dydis.
Siūloma nustatyti, kad automobilius parlamentarams nuomos Seimo kanceliarija, jie patys to daryti negalės. Seimo nariams būtų kompensuojama tik už degalus.
Visos lėšos, skirtos parlamentinei veiklai, bus pervedamos į atskirą Seimo nario sąskaitą, apie kiekvienas išlaidas, o ne apibendrintus išlaidų duomenis, kaip yra dabar, privalės būti skelbiama viešai Seimo nario internetiniame puslapyje.
Joks turtas, įgytas už lėšas, skirtas padengti išlaidas parlamentinei veiklai, jokia forma ir jokiu būdu negalėtų tapti Seimo nario ar kitų jam artimų žmonių nuosavybe.
Įstatymo projekte reglamentuojamas Seimo nario aprūpinimas gyvenamosiomis patalpomis. Numatoma, kad būstą Seimo nariui išnuomos Seimo kanceliarija, už komunalines paslaugas parlamentaras mokės pats.
Siūloma nustatyti Seimo nario atostogas - 45 kalendorines dienas per metus. Visi Seimo nariai atostogų išeitų ir iš jų sugrįžtų vienu metu. Atostogų pradžią ir jų pabaigą kasmet nustatys Seimas savo nutarimu.
Projekte apibrėžiama, kas yra Seimo nario kūrybinė veikla, taip pat nurodoma, kokia veikla negali būti laikoma kūrybine veikla. Kūrybine veikla nelaikomas Seimo nario dalyvavimas televizijų ir kitokiuose komerciniuose pramoginiuose renginiuose.
Projekte aptariama Seimo nario teisė valdyti turtą ir gauti iš jo pajamas, ūkininkauti, būti įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų nariais, eiti juose pareigas, taip pat ir vadovaujančias. Nustatoma Seimo nario atsakomybė už draudimo dirbti kitą darbą ar gauti kitą atlyginimą pažeidimą.
Numatoma, kad kiekvienas Seimo narys galės turėti po du padėjėjus – sekretorius: vienas iš jų dirbs Seimo patalpose, kitas – Seimo nario biure. Kiekvienas Seimo narys galės turėti biurą toje vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurioje jis buvo išrinktas. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys galės turėti biurą tos savivaldybės teritorijoje, kurios nuolatinis gyventojas jis buvo jo išrinkimo į Seimą dieną. Pagal projektą, biurus Seimo nariams nuomos ir tai apmokės Seimo kanceliarija.
Konstitucija numato, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas. Šiuo metu Seimo struktūrą, darbo tvarką, o kartu ir parlamentaro pareigas, teises bei veiklos garantijas nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią, bet nėra įstatymas.
Įstatymo projektu siekiama įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą ir atskiru įstatymu nustatyti Seimo narių pareigas, teises ir garantijas.
Įstatymo nuostatas siūloma taikyti išrinkto naujo Seimo nariams susirinkus į pirmąjį posėdį.


Mergaitė Raudonais Bateliais

2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Mylėkim tėvynę, žmonių mylėti nebūtina

Dabar iš visų tribūnų raginama būti patriotais, suprask, mylėti ir ginti tėvynę, prisidėti prie tautos išsaugojimo, jokiu būdu neemigruoti iš šalies. Deja, niekas neragina mylėti ir ginti žmonių, prisidėti prie jų gelbėjimo ir nebėgti nuo buvimo žmogumi.
Kas yra tėvynė ir ką konkrečiai reikia mylėti? Valstybę, valdžią, istoriją, kalbą, žemę, idėją? Betgi tėvynę mylime ir taip, kaip kad mylime (arba nemylime) savo tėvus, brolius, seseris, vaikus. Juk nėra rengiamos konferencijos, kaip labiau mylėti motiną arba tėvą, kodėl tada nuolat kalbama apie patriotizmą, kaip dalyką, kurio labai trūksta ir kurio esant pakankamai neva praktiškai išsispręstų visos valstybės problemos. Maža to, patriotiškumo kaspinais mėgstama „apsivynioti“ kalbant apie pilietiškumą, nors patriotizmas praktiškai skatinamas tam, kad gyventojai būtų lojalūs valdžiai.
Tačiau daug labiau negu meilės tėvynei mums trūksta meilės ir pagarbos žmonėms. Nekalbu apie valdžios pagarbą gyventojams, omenyje turiu mūsų elgesį vienų su kitais. Jeigu dar atsižvelgiame į mums pažįstamų žmonių interesus, tai visi kiti, ypač priklausantys ne mūsų socialiniam sluoksniui, tautybei ar rasei, yra tie, kurių geriau nematyti, negirdėti ir apie juos iš viso negalvoti. Jeigu jau būtina, tai bendraujama per sutartis, per advokatus arba bent jau per neįžiūrimas kaukes. Tiesa, jais patriotinį nepasitenkinimą dar galima išreikšti viešai kokiame nors mitinge.
Kas atsitiko, kad žmogus nebemyli žmogaus? Ar dėl to, kad mūsų žemėje per daug, ar dėlto, kad norėdami patenkinti vis augančius poreikius mes turime gyventi pagal džiunglių įstatymus? Bet kokiu atveju, sistemai tai labai paranku – nemylėkite vienas kito, nebūkite vienas už kitą atsakingi, tada valdžia tiesiog išmokys jus būti rožiniais (trispalviais?) akiniais dėvinčiais žmogėnais, kurie ateis į rinkimus ir nubalsuos už vieną iš kelių niekuo nesiskiriančių partijų, o Lietuva toliau klestės.
Ir nesvarbu, kad žmogus nenorės būti žmogumi kitam žmogui, bet užtai visi būsim patriotais.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2011 m. spalio 11 d., antradienis

Kodėl taip atsitiko, kad profesinių sąjungų judėjimas atsidūrė ten, kur atsidūrė?

Manau, kad šis, atrodytų, pragmatiškas klausimas yra filosofinis: problema, kaip dabar sakoma, SISTEMINĖ - sisteminės ir priežastys.

Daug kas sako, kad NE TAIP pradėtas atkurti kapitalizmas (atsiprašau: demokratija). Pradėta nuo TAUTOS SKALDYMO, taigi ir nuo PROFSĄJUNGŲ SKALDYMO.

Antra: tas prakeiktas tarybinis TURTAS, kuris leido ir dar leidžia egzistuoti imituotojams ir geltoniesiems. Tiems, kurie, galėdami išnuomoti du ar tris kambarius, neturėdami net narių gali susimokėti nario mokestį (po 20 ct už narį - kaip Čičikovas pirkdamas „mirusias sielas“). Tokiu būdu jie perka teisę ir gali būti YPAČ RĖKSMINGAIS LPSK valdybos nariais, stabdyti KAD IR DROVIAUSIAS reformas profsąjungos viduje. Prisiminkime praėjusį LPSK suvažiavimą, kuriame apskritai nebuvo JOKIOS diskusijos. Net dėl Nacionalinio susitarimo, nors apie pusė valdybos narių jo rašytis nesutiko, o Švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Jurgelevičius net buvo pakilęs išeiti iš LPSK...

Trečia, niekas neskatina net ir buvusių tarybinių profsąjungininkų MODERNIZUOTIS. Užsienio profesinių sąjungų pagalba, projektai ir lieka kautynių žaidimais seminaro lentose - kaip per karinius mokymus smėlio dėžėje. Tuo tarpu net iki šiol yra likę nemaža tokių lyderių, kurie ir toliau apsieina be kompiuterių, interneto - taigi be informacijos, be ryšių su savo pirminėmis, be savišvietos, kurios mums, senajai kartai, ypač reikia.

O dar tautos pasyvumas. Mums dažnai užmetama: jūs - profsąjungos, jūs ir kovokit!

Padariau išvadą: lietuvius galima lengvai suklupdyti po kryžiumi (kaip tuos deginamus Pirčiupio dzūkus), lengvai sukviesti į dešimttūkstantinę demonstraciją prieš lenkus, rusus ar gėjus, tačiau jų nepakelsi į protesto akciją.

O kai vienąsyk susirinko masinė akcija, nors įvyko tai, kas nuolat vyksta ne vienoje senosios demokratijos šalyse (ir tai išmušė vos vieną ar du langus Seime) - visi protestantai teisiami, net ir užsienyje gaudomi, persekiojami. Nuo Paleckio visi suka nosį, jis irgi persekiojamas. Tuo tarpu „Lietuva – lietuviams“ fašistukai šiltai tebetupi Juknevičienės savanorių darželyje.

Profesinės sąjungos nuo sausio 16 d. atsiribojo, teismuose „išsivyniojo“, o dabar jau nuolankiai atidėlioja suplanuotas akcijas, o kai jau surengia, tai harmoningai žygiuoja vis skystesnėmis kolonomis, - kai kam net smagiau žygiuoti lydimiems sustiprintų Kubiliaus policijos „eskortų“.

Prasidėjus susidorojimu su „Švyturio“ darbuotojais, kaip jį palaikėme? (Susidorojimas, beje, tęsiasi - Utenoje ir Klaipėdoje teismai laukia).

Kokioje nors Danijoje „Švyturio“ atveju pakiltų visos šalies profesinės sąjungos, pradedant SID'u.

Pas mus tik Naftininkų Virginija pareiškė, kad „pritarčiau ir nesankcionuotai akcijai“. Kas į jos nuomonę atsiliepė?

Tuo tarpu lyderiai rengiasi į Seimą, atsiiminėja begalines atostogas, persekioja ir stengiasi likviduoti laisvesnę profsąjungų žiniasklaidą. Nuolatos - užsieniuose, tarsi į užsienio suvažiavimus negalėtų kartais važiuoti ir LPSK valdybos nariai - juk jų yra per 20...

Galima būtų dar tęsti šį komentarą - tik ar verta?

Juozas Steponas

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Kai gera nuo gerumo

Būna dienų, kai tavo širdis tiesiog kūpa gerumu. Iš pat ryto tu to dar nepastebi, rodos, diena bus kaip šimtai tokių. Tačiau išėjus į gatvę pajunti, jog šiandien bus kitaip. Tavo įtarimus patvirtina moteris, kuriai labai patiko tavo šuo ir su kuria mielai pabendravai. Dar labiau pakyla nuotaika, kai su reikalais užėjus į kontorą tave pasitinka labai mieli ir draugiški žmonės.

Tokią dieną norisi bendrauti, nepaisant to, jog paprastai mieliau būni užsidaręs nuo svetimų žmonių. Pastebi ir esi pasirengęs padėti tais atvejais, kokiais paprastai apsimestum nieko nepastebėjęs. Tavęs nejaudina ir sunkumai, dėl kurių dar vakar kovojai žūtbūtiniame mūšyje tarp proto ir jausmų. Tau tiesiog gera nuo gerumo.

Ir neerzina tavęs didžiulėse mašinose pasislėpę maži žmogeliai, kurie mato ir jaučia tik save. O gal ir juos per storo metalo kėbulą pasiekia mane apėmusio gerumo bangos?

Neapima beprasmybės jausmas ir gilinantis į pasaulį apėmusios krizės priežastis ir padarinis. Taip gera galvoti, kad viskas, kas vyksta, bus tik į gera. Bent jau man ir mano pasaulėvaizdžiui.

Ši diena dar nesibaigė, todėl baigiu rašyti ir mėgautis tuo jausmu. Juk rytdiena gali mano širdžiai pagailėti gerumo...

P.S. Ir užvakarykštė sriuba buvo labai skani.

Mergaitė Raudonais Bateliais

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Geriau stabilu, nors ir menkai, ar nestabilu, bet oriai

Kas svarbiau: ar bet kokia kaina (mažos algos, apgailėtinos darbo sąlygos, didžiulis krūvis) išlaikyti darbo vietas, ar kovoti už orų darbą, nepaisant to, kiek tai gali kainuoti? Kalbu apie „Lelijos“ atvejį. Tiek pagrindinėje siuvykloje Vilniuje, tiek jos filiale Šeduvoje nuo seno veikiančios profesinės sąjungos neturi priekaištų „Lelijos“ savininkei ir generalinei direktorei Genei Zaveckienei, pasitaikius progai net dėkoja jai už tai, jog išsaugojo darbo vietas.

Tuo tarpu neseniai įkurta organizacija Rokiškio filiale pradėjo kovą už siuvėjas, kurios dirbdamos visu krūviu neuždirba net minimalios algos. Mus pasiekia informacija apie didžiulį spaudimą toms moterims, kurios išdrįso suabejoti, ar bendrovės vadovybė elgiasi teisingai.

Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga (SAMPRO) paviešino informaciją, kurioje teigiama, jog spausti rokiškietes pasitraukti iš „neteisingos“ profsąjungos ėmėsi ir „Lelijos“ senosios profesinės organizacijos vadovė.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė yra minėjusi, jog valstybei išeitų tik į gera, jei tokie verslininkai, kurie nesugeba mokėdami už darbą tiek, kiek priklauso, „daryti“ verslo, bankrutuotų. Juk valstybė turi prisidėti prie jų „verslo“ išlaikymo, nes pakankamai neuždirbantiems žmonėms reikia mokėti įvairias pašalpas.

Taigi kuri profsąjunga yra teisi? Ta, kuri nori išlaikyti įmonei status quo ir toliau dirbti, kad ir menkai uždirbant, ar ta, kuri siekia supurtyti iš pamatų visą sistemą, nors ir rizikuodama žmonėmis?

Vyriausybė, tiesiog isteriškai reaguodama į pasiūlymus ženkliau didinti minimalią algą, palaiko pirmąjį variantą, o kas geriau mums?

Geriau, žinoma, apskritai į tą klausimą neatsakinėti, nes mūsų solidarumas kol kas pasireiškia tik nacionaliniu klausimu, priklausomai nuo to, kas, rusai ar lenkai, tuo metu yra mūsų „priešai“ ir ar tuo metu mūsų krepšininkai žaidžia kokiame nors čempionate. O kada gi pagaliau pradėsime „sirgti“ už save pačius?

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

PROFSĄJUNGAS PROPAGUOTI KAIP TIKĖJIMĄ

Rugpjūčio mėnesį Ukmergės profesinių sąjungų bendrija sulaukė svečių iš "laikinosios sostinės" - Kauno profesinių sąjungų regioninio centro. Kauniečiai domėjosi kaimynų veikla, dalijosi savo pasiekimais ir sunkumais darbe.

Renginyje dalyvavo ir LPSK generalinė sekretorė Janina Matuizienė, teigusi, jog „konfederacijos ateitis – regioniniuose centruose“. Jos manymu, reikia plėsti regioninių centrų - minikonfederacijų - steigimą.

Kauno regioninio centro (KRC) pirmininkas Ramūnas Narbutas pasakojo, jog jų centras jungia 40 organizacijų, turinčių apie 5000 narių. Tik, jo nuomone, žmonės nusivylę valdžios politika, nėra aktyvūs.

KRC pirmininko pavaduotojas Baldų ir medžio apdirbimo darbuotojų sąjungos pirmininkas Zigmas Jančiauskas, grįžęs iš viešnagės Lenkijoje, mano, jog profsąjungoms galėtų padėti žiniasklaida. „Nacionalinė televizija turėtų propaguoti profesines sąjungas kaip tikėjimą“, - sakė jis.

Z.Jančiauskas sulaukė gerų atsiliepimų apie savo veiklą. Kauniškių lyderis prisiminė, jog, kuriantis profsąjungoms Kauno psichiatrijos ligoninėje, kiekvieną profsąjungos narį darbdavys kviesdavosi „rimto“ pokalbio.

Patirtimi pasidalijo ir UAB „Kauno autobusai“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Bronius Bučelis bei Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Aušra Papirtienė.

Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro slaugos darbuotojų profsąjungos pirmininkė Aldona Klesnykienė pasakojo apie problemas rengiant kolektyvinę sutartį. A.Kalesnykienei vadovaujant išaugo profsąjungos narių gretos. Dabar per susitikimus su administracijos darbuotojais profsąjungos nariai jau patys kelia daug jiems aktualių klausimų.

Ukmergės miškų urėdijos profsąjungos pirmininkas Rimvydas Maslinskas pasakojo, jog santykiai tarp profsąjungos narių ir administracijos įtempti, nuolat mažinama darbuotojų, menkėja darbo užmokestis.

R.Maslinsko keltos problemos panašios ir profesinėje sąjungoje „Vienmega“, apie kurią papasakojo šios organizacijos pirmininkė Jonė Šerelienė. Žmonės įbauginti, keičiasi vadovaujantys darbuotojai, taikoma daug eksperimentų, dėl ko mažėja darbuotojų atlyginimai.

Alvydas Vingrys, „Švyturio“ profesinės sąjungos pirmininkas, dirbantis UAB „Linkmerė“ , kurioje profesinės sąjungos nėra, norėtų ją įkurti ir šioje įmonėje. Nors darbuotojai atlyginimais nesiskundžia, tačiau dėl intensyvaus darbo ir skubos pervargsta, todėl įvyksta daug nelaimingų atsitikimų darbe.

Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos pirmininkas Vincentas Banikonis pasakojo apie bendrus bendrijos renginius.

Svečiai lankėsi buvusiame Antano Smetonos dvare, Užugirio krašto muziejuje, plaukiojo plaustu po Lėno ežerą.

Zita BATAITIENĖ
Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos atstovė spaudai

PN pastaba: autorės nuotrauka ( svečiai iš Kauno prie Ukmergės profesinių sąjungų bendrijos pastato)publikuojama: lprofsajungos.lt – facebook.



2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

DIALOGAS TĘSIASI – DIALOGAS PRASIDEDA

Šiltas šviesus metų laikotarpis prabėga labai greitai, - žiūrėk, kad jau ir rytai šaltoki, ir lapelių gelsvų atsiranda ...

Bet jauti, kad nuotaika geresnė, kad sveikata stipresnė. Įsikrovėme saulės energijos ir vitaminų - iš SAVŲ vaisių bei daržovių... Gera ta vasara!

Taigi bent kiek pailsėjome nuo darbų monotonijos, nuo didžiosios valdžios pažadų, nesibaigiančių pranešimų apie pasisavintas lėšas, o paskui: kad ir vėl tame nerasta "baudžiamosios sudėties"... Atsikvėpėme nuo tokių ir panašių "džiugių" šalies gyvenimo faktų bei gandų.

Imamės vėl darbų.

Apžvelgdama mūsiškės „Utenos trikotažo“ profesinės sąjungos gyvenimą po balandžio mėn. įvykusios ataskaitinės rinkimų konferencijos, matau kad veiklos ir problemų virtinė nenutrūko, kad darbai (tarp jų, žinoma, ir pramogos, šventės) tęsiasi.

Siuvėjų atlyginimai

Lengvosios pramonės įmonių darbuotojų atlyginimai visada buvo ženkliau mažesni nei kitose pramonės šakose, tad sudėtingu kriziniu laikotarpiu padėtis dar pasunkėja, ir žmonėms labiausiai rūpi , kad būtų darbo ir būtų atitinkamas darbo užmokestis.

Bendrovėje mažiausiai uždirba siuvėjos, o jų įmonėje per 300. Kai nuo šių metų sausio mėnesio (po derybų ir skaičiavimų kartu su įmonės vadovais) siuvėjoms buvo padidinti įkainiai , džiaugėmes nuveiktu darbu ir tikėjomės rezultato. Tačiau po kelių mėnesių pamatyta , kad jis nėra ženklus . Tai ir vėl rengėme susirinkimus su siuvėjomis, gamybos direktore , personalo vadove, kad išsiaiškintume, kodėl nekyla uždarbis.

Pasitarimuose suformuluotas išvadas, savo siūlymus ir prašymus raštu pateikėme įmonės vadovams, - vėl susitikimai ir derinimai...

Galiu pasidžiaugti savo ir profesinės sąjungos tarybos darbu: siuvimo cecho siuvėjų atlyginimų įkainiai buvo padidinti dar kartą. Ir kai pagaliau supažindinau darbuotojus su nauja darbo apmokėjimo tvarka (įsigaliojusia nuo rugpjūčio 1 d.), - ramesnė išėjau atostogų...

Akcija: klausos aparatas mažyliui

Negaliu nepaminėti vieno įvykio, per kurį atsiskleidė mūsų darbuotojų, ypač siuvimo cecho moterų, solidarumas.

O atsitiko nelaimė: vienos darbuotojos mažyliui gydytojai nustatė kurtumą. Paaiškėjo, kad jį galima pakoreguoti tik implantavus klausos aparatą. Bet jis kainuoja ... apie 90 tūkstančių litų. Šios sumos dalį dengia ligonių kasos, o likusius pinigus turi surasti pats ligonis (šiuo atveju - jo tėvai).

Mūsų kolektyve, kaip ir kitur, pakanka ir bėdų , ir ligų. Bet vaikelio negalia ypač sujaudino, pradėjome ieškoti išeities. Kreipėmės į ,,Bėdų turgų“, į SBA koncerno (šiai grupei priklauso ir „Utenos trikotažas“ ), į vietinį laikraštį , kad paskelbtų apie bėdą, paragintų paaukoti pinigėlių. Deja, gavome atsakymus, kad turime išsiversti patys, savo įmonėje.

Ką gi - suorganizavome rinkliavą tarp įmonės darbuotojų. Surinktą sumą pervedėme į sąskaitą klausos aparatui įsigyti , o čekį įteikėme mamai...

Šventės

Birželio mėnesį gausiai dalyvavome SBA įmonių grupės šventėje Varėnos rajone, „Nojaus laivo“ kaimo turizmo sodyboje. Įvyko daugybė sporto varžybų, meninės saviveiklos konkursų, žodžiu - daug daug malonių įspūdžių .

Nepraėjo nepažymėta ir taip pat birželį minima Lengvosios pramonės darbuotojų diena. Ta proga pasinaudota nauju kolektyvinės sutarties punktu: „Profesinei sąjungai skiriamą gaminių už ..... litų sumą ...“ - ir palaidinėmis bei marškinėliais buvo apdovanoti profsąjungos nariai.

Gal nelabai gražu, kad buvo apdovanoti tik nariai, bet, manau, teisinga.

Šiemet turime nemaža jubiliatų. Pagal kolektyvinę sutartį yra skiriamos nemažos premijos darbuotojams, sulaukusiems 50 ir 60 metų. Dėl šio punkto tenka derėtis. Vis dėlto daugumos įmonės darbuotojų nuomone, įmonei lojalūs, daug metų jai atidavę žmonės turi būti pagerbti . Tai ir vyksta: jubiliatus sveikiname darbo vietose.

Solidarumas su streiką paskelbusiais kolegomis

Sekėme ir sekame streiko ,,Švyturio -Utenos alaus“ įmonėse. Esame pasipiktinę teismų išvadomis, todėl ttikime, kad nugalės teisingumas. Todėl pasisiūlėme „Utenos alaus“ profsąjungos pirmininkui palaikyti jų organizuojamą piketą, ir liepos 25 d. toje akcijoje dalyvavome.

Ir darbai tęsiasi - sudarinėjame pirmokėlių sąrašą , nes tai didelė mažo žmogučio šventė , kuri turi pasilikti atmintyje , todėl ruošime dovanėles.

Į socialinį dialogą – su nauju generaliniu

Nuo rugpjūčio 16 d. įmonei vadovauja naujas generalinis direktorius Gintautas Bareika. Tikiu, kad dvišalis socialinis dialogas ir toliau tik stiprės, - gyvenimas parodė, jog jis būna naudingas ir darbdaviui, ir darbuotojams.

Vilija Bierontienė
AB „Utenos trikotažas“ profesinės sąjungos pirmininkė

Autorės atsiųstas nuotraukas žiūrėti: Profsąjungų naujienis - Facebook:
http://www.facebook.com/pages/lprofsajungoslt/122638854482316


2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Reformos efektyviai augina eiles...

Vis rengiuosi parašyti kokį teigiamomis emocijomis paremtą komentarą, nes jas irgi išgyvenu, tačiau daug didesnis poreikis kreiptis į popierių atsiranda patyrus kažką neigiamo. Šį kartą – apie reformomis „pagerintą“ migracijos valdybos darbą.
Šio rašinio priežastis – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdyba. Seniai (o gal ir niekada) nemačiau tokio chaoso. Pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje ES piliečiui užtruko „tik“ kiek daugiau nei dvi valandas. Tiksliau, pratęsti – 10 min., o laukti to pratęsimo – visas likęs laikas.
Visos trys salės, esančios Migracijos valdybos pastate, Naugarduko g. 100, tą dieną buvo perpildytos, kondicionavimo sistema veikė tik užsieniečiams skirtoje salėje. Pastarojoje dirbo tik dvi moterys, o informacijos langelis žiojėjo tuščias.
Pasak merginos, neaptarnaujančios žmonių, bet dėliojančios popierėlius bei atsakinėjančius į skambučius, informaciją teikiančios darbuotojos šiandien nebus. Na, sako, nebent paklausite anų dviejų dirbančių moterų, kurių viena užkalbina mandagiai pasiunčia laukti savo eilės. Iš specialios mašinos paimtas talonėlis rodo, kad prieš mus dar laukia 23 žmonės, o pagal priėmimo tempą matyti, kad šiandien galime būti ir neaptarnauti, nors iki darbo pabaigos dar trys valandos. Pasiteiravus, ar verta tiek ilgai laukti vien tam, kad sužinotum, jog baigėsi darbo laikas, mergina su popieriukais vėl nieko nepasako – atseit nežinau, visaip gali būti.
Einu prie kitos salės informacijos langelio, man rūpi sužinoti, ar turiu visus reikalingus dokumentus. Praleisti čia kelias valandas ir sužinoti, kad laukei veltui, būtų itin neteisinga. Čia sėdinti mergina sako, kad nieko negalinti padėti, nes ji žino tik tai, kas reikalinga jos salėje.
Kažką lyg per miglą prisimenu apie visų šitų migracijos reikalų sistemos pertvarką ir įsiūtis dar labiau kyla. Juk tai pasityčiojimas iš žmonių! Kur tas žadėtas efektyvumas? Suprantu, vasara, atostogos, bet darbas vis tiek turi būti organizuojamas efektyviai. O kaip jaustis darbuotojoms, kurios vis tiek šypsosi (ne visos, tiesa), nors ir pro sukąstus dantis, kai aplinkui tiek nepatenkintų žmonių?
Randu pirmą pasitaikiusį telefono numerį, pateiktą kažkokioj informacijoj, ir skambinu. Žinoma, man duoda kitą numerį, kuriuo niekas neatsiliepia. Telefonu paprašau kolegos, kad internete surastų visus užsieniečių reikalų skyriaus telefonus, o kai ir jais niekas neatsiliepia paprašau Migracijos valdybos viršininko numerio. Nei jis, nei kitos specialistės atsiliepti nesiteikia. Atostogos, suprantu, bet juk ne visiems iš karto??
Pagaliau pavyksta prisiskambinti kažkam iš užsieniečių skyriaus. Pasiskundus, jog čia neįmanoma gauti informacijos, moteriškas balsas pakviečia užeiti į 304 kabinetą. Nueinu, o ten tai darbuotojų nemažai, kad bent vieną atsiųstų dirbti su žmonėmis, - liūdnai pagalvojau. Gavau informaciją, jog turimų dokumentų užteks, ir kažką lyg ir, na, suprantate, vasara, atostogos... Bet į atsiprašymą tai panašu nebuvo.
Grįžau į salę, laukti dar mums buvo likusi valanda. O aš užsiėmiau konsultavimu, jei kas ko nors klausė, bet negavo informacijos iš ten dirbančių moterų, patardavau nueiti į 304 kab. Tuo tarpu mašina toliau štampavo talonėlius, kurių numeriai buvo dar bent dviem trimis dešimtimis didesni nei mūsų. Vieniems pasiteiravus, ar bus aptarnauti iki darbo pabaigos, atsakyta, kad šansų mažai. Kai kurie iš laukusiųjų, priėjus jų eilei, tegaudavo formą, kurią užpildžius vėl reiks ateiti. Nusprendžiau taip: jei jau pavyks prieiti prie mums skirtos darbuotojos, niekur nesitrauksiu, kad ir kas bebūtų! Bet mano ryžto neprireikė, reikėjo užpildyti keletą blankų (o jei visi juos užpildytų belaukdami, būtų daug greičiau), net ir sumokėti vietoj galima. Paklausiau, ar čia taip kasdien, darbuotoja atsakė, jog ne ir išreiškė nusistebėjimą, kad dar esą taip nebuvę.
Beje, visame pastate, vienur didesniuose plakatuose, kitur pastatomuose ant stalo stoveliuose į lankytoją kreipėsi tekstas: „Tarpusavio pagarba – raktas į sėkmingą bendradarbiavimą. Dėkojame už kantrybę“.
Grįžusi namo pasidomėjau apie visų tų migracijos reikalų reformą.
2008 m. visi Vilniaus pasų poskyriai sujungti į vieną tarnybą – Vilniaus apskrities VPK migracijos valdybą, prie jos po kelerių metų prijungti ir du Vilniaus rajone buvę du migracijos padaliniai. Dar po metelių praktiškai tai pačiai valdybai perduoti ir migracijos reikalai, susiję su užsieniečiais. Visais trimis atvejais buvo džiaugiamasi sutaupytais milijonais ir darbo efektyvumu bei optimalumu.
Kažin ar nereiks ateityje rašyti dar graudesnių raštelių nei „dėkojame už kantrybę“ ir daug didesnėmis raidėmis? Tik ar tai padės?

P.S. Visai gali būti, kad netinkamu laiku atsidūriau netinkamoje vietoje ir ta diena Migracijos valdyboje buvo išskirtinai bloga, tačiau vis tiek manau, kad efektyviai organizavus darbą tokių nežmoniškų eilių būtų galima išvengti. Juolab kad panaši situacija jau buvo pernai vasarą (radau migracijos valdybos pranešimą spaudai, kviečiantį gyventojus, kuriems dar nėra labai būtina, išvengti vizito).

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2011 m. liepos 19 d., antradienis

Lietuviško biznio ypatumai

Vis garsiau darbdaviai skundžiasi, jog neranda darbuotojų, o ypač – gerų. Nukeliavusi į Lietuvos darbo biržos interneto puslapį ieškantiems darbo radau tokį pavyzdinį atvejį, kuris galėtų paaiškinti, kodėl. Antra vertus, to neįmanoma paaiškinti jokia logika, nes tai yra absurdas ir įmanomas tik ten, kur vis dar randasi vergų.
Yra tokia bendrovė „Euroreklama“. Ji ieško iš karto trijų darbuotojų: reklamos agento (vadybininko), reklamos tekstų autoriaus (dizainerio) ir valytojo. Iš pirmojo tikimasi reklamos planavimo, iš antrojo – reklamos dizaino, o iš trečiojo – ofiso valymo paslaugų.
Pirmiems dviems būtina mokėti dirbti kompiuteriu ir turėti raštvedybos žinių, išsilavinimas pageidautinas aukštesnysis. Trečiajam gi jokių reikalavimų nekeliama.
O dabar įdomiausia dalis: visiems siūlomas atlyginimas – 800 litų, neatskaičius mokesčių. Bet tai dar ne viskas. Valytojas už tokį atlyginimą įdarbinamas pusei darbo laiko, o vadybininkas su dizaineriui – visam. Išeina, kad ofiso valymas vertinamas dvigubai daugiau nei dizainerio ir vadybininko paslaugos!
Dar vienas niuansas: darbdavys visas tris darbo vietas siūlo „neįgaliems, turintiems I, II, III invalidumo grupę arba vidutinį neįgalumo lygį, kuriems nustatytas neviršijamas 55 procentų darbingumo lygis“ (citata neredaguota). O tai reiškia, jog jis, įdarbinęs neįgalius žmones dar tikisi ir subsidijų iš valstybės. Tai štai koks tipiškas lietuviškas biznis...
Mergaitė Raudonais Bateliais

2011 m. liepos 1 d., penktadienis

Pasalulio Moterys, Suomija ir rėkiantys kortežai

Lietuvos valdžia išgyvena žvaigždžių valandas ir nuo to švytėjimo pati apakusi dar labiau atitolsta nuo Lietuvos. Giriasi kažkokiais nuopelnais, „rašo“ vadovėlius, skleidžia „patirtį“. O Pasaulio Moterų susitikimas, atrodo, nieko kito ir nenuveikė, kaip tik skaičiavo, kiek ir kokius postus užima ir kiek turi užimti moterys.
Cituoju JAV Moterį H.Clinton: „Tik pažiūrėkite į Lietuvą šiandien: ji ne tik puikiai pirmininkauja Demokratijų bendrijoms, bet ir nustato aukštus standartus mums visiems – moteris prezidentė, moteris parlamento vadovė, moteris finansų ministrė, moteris gynybos ministrė. Greitai pradėsime lyginti Lietuvą su Suomija“. Lietuvos Moterį tai, tikriausiai, baisiai nudžiugino, Suomija juk – svajonių šalis!
O man norisi verkti. Ir ne vien todėl, kad šalys lyginamos pagal tai, kiek aukštų postų užima moterys, bet ir dėl to, kad visi aukšti svečiai, atvykę į Lietuvą šiom dienom tiesiog terorizuoja Vilnių. Žinoma, ne svečių čia kaltė, o organizatorių, ir tai, tikriausiai, nėra kažkas išskirtinio, bet vilniečius, ypač centre gyvenančius ir dirbančius, į neviltį varo tris dienas nesibaigiantis automobilių sirenų kaukimas. Visi tie svečiai važinėja rėkiančiais kortežais, dažnai net trimis juostomis ir atrodo, kad visi sostinės gyventojai, ypač ratuoti, jiems labai trukdo.
„Kitą kartą, kai bus kažkas panašaus Lietuvoj, jie galės išsiųsti gyventojus iš miesto“, - mano pasipiktinimui sarkastiškai pritaria Lietuvoje gyvenantis Suomijos pilietis. Ten kol kas dar vis rodoma daugiau pagarbos žmogui, o lyginti mūsų šalis bus galima tik tada (drįstu prieštarauti JAV Moteriai), jeigu (kai?) Suomija nusiris iki Lietuvos lygio.
Šiaip jau, iš tikrųjų, kam „jiem“ apskritai reikalingi žmonės? Aaa, atleiskit, pamiršau, juk prieš rašant vadovėlius teorijas reikia pasitikrinti praktiškai, su bandomaisiais triušiais, taip sakant. Be to, dar šita avinų banda ir mokesčių šiek tiek sumoka, tiesa, labai nedaug, juk Lietuvą išlaiko verslininkai...
RMP

2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

Ugniagesiai? Kam jie?

Skaitau Lietuvos naujienas ir negaliu patikėti savo akimis. Kas vadovauja mūsų valstybei? Kažkokie mankurtai, kuriems net nesvarbus jų pačių likimas? Juk jeigu tai darytum už pinigus, vis tiek turėtum suprasti, kad ant griuvėsių, net ir su dideliais turtais neišgyvensi.
Šiauliuose štai ugniagesiai ne tik varomi neapmokamų atostogų, kolegas palikdami budėti po vieną, bet jie už savo varganą minimalią algą dar ir darbo drabužius ir avalynę turi pirktis! Darbo inspekcija tai vertina griežtai, - vienas žmogus niekaip negali važiuoti gesinti gaisro. Bet važiuoja! Ir jau nebe pirmi metai. O darbo inspekcija kritiką teišspaudžia ir tai tik pakalbinta žurnalistų.
Kas tai? Noras sužlugdyti valstybės kontroliuojamą ugniagesių gelbėtojų tarnybą ir perleisti privatininkams? Labai paranku – valstybė ir toliau mokės, o privatus verslas ims pinigėlius, na, ir kartais gal kokį vieną kitą gaisrą užgesins. Visa kita – patys, brangieji, užsigesinsit patys.
Dar vienas kuriozas, susijęs su ugniagesiais, atskriejo iš Visagino. Ignalinos atominės elektrinės direktorius pareiškė, kad atsisakys elektrinę saugančių ugniagesių. Taupys, nes per brangu. Informacijos centro direktorei 16 tūkst. litų algą mokėti ne per brangu, o ugniagesius išlaikyti – trūksta lėšų. Žinoma, kai atsitiks kokia nelaimė, informuoti bus daug svarbiau, nei kovoti su padariniais.
Vidaus reikalų ministrą tai net nustebino, sakė aiškinsis su kolega energetikos ministru. Na, o jei nepavyks, ieškos lėšų valstybės mastu. Gal dar ką galima bus atimti iš šiauliškių ugniagesių? Jie, pavyzdžiui, susimetę patys galėtų nusipirkti gaisrų gesinimo technikos ir gal net apskritai be algų padirbti kokį pusmetį...
...
Kas būna, kai viršūnės nenori nei girdėti, nei matyti savo žmonių?
Nebūna nieko, jei tie žmonės vis dar gali taip gyventi...
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

2011 m. birželio 13 d., pirmadienis

Verslas verkia: trūksta darbuotojų...

Restoranų tinklą valdanti bendrovė „Čili Holdings“ pravirko, kad didžiulė emigracijos banga neleidžia „užpildyti“ sukurtų darbo vietų.
Personalo departamento direktorė Rasa Rudytė negaili kritikos valdžiai. Ji sako, jog bedarbių perkvalifikavimas įstrigo biurokratijos labirintuose, o „kalbos apie lietuvių emigracijos stabdymą ir lieka tik kalbomis“. Čia pat pasigiriama, kad "Čili Holdings" nuolat investuoja į darbuotojų mokymus bei kvalifikacijos kėlimą, o šiemet tam bus skirta gerokai daugiau lėšų nei praėjusiais metais.
Čia dar labai tiktų parnešti, kokį atlyginimą ši gerumu dvelkianti bendrovė moka savo darbuotojams ir už kiek darbo valandų. Bet, aišku, PS - pranešimo spaudai (pasak manęs, propagandos spaudai) stiliaus informacijoje nepateiksi skaičiukų, kurie labai aiškiai ir pasakytų, kodėl gi „Čiliakui“ sunku susirasti darbuotojų...
Gana išsamus straipsnis apie „Čili“ darbo ypatumus diena.lt
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

2011 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

Apie daugumos valdymo principus

Ištrauka iš 2004 m. interviu su radikaliu šiuolaikinės JAV politikos, ekonomikos ir viso to, ką vadiname kapitalizmu, kritiku, filosofu, lingvistu, anarchistu ir politiniu aktyvistu Noam
Chomsky.
Jei nori būti visuomenės dalis, turi apskritai priimti daugumos sprendimus, jei tik nėra didelės priežasties jų nepriimti. Jei aš šiąnakt važiuosiu namo, ir degs raudona šviesa, aš sustosiu, nes taip nusprendė bendruomenė. Nesvarbu, kad yra trečia valanda nakties, ir aš galiu pravažiuoti pro šviesoforą nepagautas, nes nieko aplink nėra. Jei esi visuomenės dalis, perimi elgesio modelius, su kuriais galbūt nesutinki. Bet yra nepriimtinų dalykų, kai pajunti, kad privalai pats sąmoningai pasirinkti, ir kad daugumos sprendimai yra amoralūs. Bet vėlgi, ieškant išganingos formulės, galima labai susikrimsti. Kartais turi nuspręsti, prieštaraudamas savo draugams. Kartais tai bus teisėta, kartais ne. Paprastai tokiems dalykams nėra ir negali būti formulių. Žmogaus gyvenimas per daug komplikuotas, jame per daug dimensijų. Jei nori pažeisti bendruomenės normas, turi tam turėti labai svarių priežasčių. Tau tenka uždavinys įrodyti, kad esi teisus, neužtenka tiesiog tarti – „šitaip sako mano sąžinė“. Tai nepakankamas paaiškinimas.

2011 m. birželio 7 d., antradienis

Visuomenė prieš oligarchus

Birželio 8 d. 19 val. Rygoje bus surengta masinė akcija – „oligarchų paminėjimas“. Ji rengiama kaip atgarsiai į latvių tautą, tiksliau - samdomąją liaudį, „runkelius“ nuvylusius prezidento rinkimus, atvedusius į valdžią kaip tik oligarchą - bankininką.
Įdomu, kad akcijai, nukreiptai prieš konstituciniu požiūriu teisėtus rinkimus, Rygos savivaldybė nedrįso neduoti leidimo. O ką išdarinėja konservai Lietuvoje?
Juozas Steponas

2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Grąžinkite Lietuvai krepšinį!

Skurdas ir nuolatinė skurdo palydovė socialinė atskirtis Lietuvoje pastaraisiais metais linkusios progresuoti. Šiems procesams įtakos turi tiek pasaulinės ekonominės-finansinės krizės pasekmės, tiek tendencingas stambųjį kapitalą remiantis Lietuvos konservatorių valdymas. Nesigilindamas į fundamentalius ekonominius-socialinius aspektus, noriu paliesti vieną viešojo gyvenimo klausimą, kurio sprendimas nereikalauja papildomų resursų ir galėtų būti nesunkiai pasiekiamas. Manau, kad profsąjungoms aiškiai ir principingai pareiškus nuomonę šios problemos sprendimą lydėtų sėkmė, o jei dabartinė valdančioji dauguma šio projekto nepalaikytų, labai daug gyventojų vis tiek teigiamai įvertintų profsąjungininkų pastangas.
Žmonės gerai prisimena, kad kai Lietuvoje netgi šlapios dešros ir cukraus tekdavo stovėti eilėse, „Žalgirio“, o vėliau ir „Statybos“ rungtynes galėjo stebėti visi, visa Lietuva, neskirstant į socialinius sluoksnius pagal turimas pajamas. Šiandien labai daug Lietuvos aistruolių, ypač periferijoje, to daryti negali, vadinasi, yra tolimoje socialinėje atskirtyje. Suprantant, kas Lietuvai yra krepšinis, esamą situaciją galima vertinti tik kaip pasityčiojimą iš tautos, negražų norą naudojantis monopolinėmis teisėmis pasipelnyti iš lietuvių meilės krepšiniui. Esama situacija tai – didelė gėda nacionaliniam transliuotojui, kuris nuolat deklaruoja indiferentišką arba neigiamą poziciją šiuo klausimu.
Kai VIASAT kanalas, vaikydamasis didesnio pelno krepšinio mėgėjų sąskaita, iš didelės dalies visuomenės atėmė galimybę žiūrėti Eurolygos transliacijas per nemokamą kanalą, pirmieji sunerimo ištikimiausi krepšinio sirgaliai, kurie surinko tūkstančius parašų ir kreipėsi į Seimo Jaunimo ir sporto reikalų bei Europos reikalų komitetus. Kaimo žmogus, neturintis galimybės prisijungti prie palydovinių lėkščių sistemos, patiria didžiulę netektį, o Lietuvos krepšiniui taip pat daroma meškos paslauga, nes, kai krepšinis sunkiai prieinamas, natūralu, kad jo populiarumas dėl to irgi nukenčia.
Seime jau pavyko apginti (inicijuotą Jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininko Ž.Šilgalio) Visuomenės informavimo įstatymo pataisą, atvėrusią galimybių ULEB Eurolygos krepšinio turnyro varžybas ir kitus šaliai reikšmingus įvykius tiesiogiai stebėti nemokamais TV kanalais.
Tačiau Seime pasiektas sprendimas tai nėra galutinė krepšinio aistruolių pergalė, nes, norint turėti galimybę per nemokamus TV kanalus stebėti ULEB Eurolygos varžybas, dar reikia, jog Vyriausybė jas įtrauktų į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą ir šį sąrašą apgintų Europos Komisijoje. Vyriausybei parengus teikimą ES sprendimas greičiausia būtų teigiamas. Deja, pastaruoju metu sklando daug gandų apie VIASAT‘o lobistų įtaką Vyriausybei, ir gerai informuoti žmonės reiškia nuomonę, kad tokio teikimo A. Kubiliaus Vyriausybė gali ir neparengti. Juo labiau kad neva tam yra pagrindas – Lietuvos radijo ir televizijos darbo grupės pareikšta neigiama nuomonė.
Mano galva, didesnio pasityčiojimo iš Lietuvos krepšinio aistruolių (o tokių, nematančių transliacijų, yra labai daug) kaip tokia nacionalinio transliuotojo darbo grupės išvada negalima net sugalvoti. Kam atstovauja ta komisija tikrai nėra aišku, tik matyti, jog ji nėra Lietuvos žmonių interesų gynėja.
Pasak darbo grupės atstovo Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėjo Laimono Ubavičiaus, daugiausiai ginčų kilo dėl to, ar Eurolygos varžybos atitinka svarbumo ir žiūrimumo kriterijus. „Lietuvoje Eurolyga nežiūrima ir nekelia visuomenės susidomėjimo“, – jo argumentas.
Ar L.Ubavičius kada nors buvo arenose, kur namų rungtynes žaidžia „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“? Ar matė sausakimšas sales? Ar jam teko pasivažinėti po Lietuvą ir pabendrauti su žmonėmis, iš kurių aukščiausio lygio krepšinis tiesiog pavogtas? Nuvažiuokite ir pabandykite krepšinio mėgėjams pasakyti tai, ką sakėte į TV kameras, - jog lietuviams krepšinis neįdomus ir dėl to nežiūrimas. Abejoju, ar po tokių žodžių išneštumėte sveiką kailį!
Praktiškai nebūna auditorijų, kuriose nebūtų užduotas klausimas: kada gi krepšinio mėgėjams bus gražintos Eurolygos transliacijos? Tegul Vyriausybė, jeigu nesprendžia netgi šio klausimo, viešai tautai pasako, jog ji palaiko verslininkų „teisę“ gauti viršpelnius, kartu prisipažindama, kad Lietuvos gyventojų interesai Vyriausybei yra nelabai svarbūs. Ji taip elgiasi, tad tegul be arogancijos ir išsisukinėjimo tai paskelbia viešai.
Paradoksalu, kad toks absurdiškas teiginys iš valdininkų lūpų nuskamba būtent tada, kai šalis daugiau kaip po septyniasdešimties metų rengiasi Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje. Lietuva turi daug argumentų ginti savo pozicijas Europos Komisijoje (pradedant krepšinio tradicijomis, pergalėmis, garsiomis krepšininkų pavardėmis, geriausiais pasaulyje sirgaliais, žmonių susidomėjimu ir t.t.). Žodžiu, VIASAT veikėjai supranta, kad Europos Komisija greičiausiai patvirtintų Eurolygą minėtame svarbių įvykių sąraše, todėl daro viską, jog toks sąrašas Europos Komisijos nepasiektų, kartu visomis įmanomomis priemonėmis darydami poveikį silpnavaliams, lengvai paveikiamiems valdininkams...
Jau greitai dveji metai, kai A. Kubiliaus Vyriausybė nepatvirtina sąrašo, nors priremtas argumentų Ministras Pirmininkas viešai iš tribūnos dar praeitais metais (2010 metų balandį) pažadėjo, jog iki Šv. Velykų sąrašas bus patvirtintas ir jame Eurolygos varžybos bus. Kas nutiko, jog sąrašo iki šiol nėra, o Ministras Pirmininkas nesilaiko viešai duoto žodžio? Gal kaltas vis tas pats lobizmas, prieš kurį savo viešais pasisakymais Premjeras viešai deklaruoja intensyviai kovojantis?
Mano galva, teigiamam klausimo sprendimui labai padėtų vieša daugelio Lietuvos socialinių grupių išsakyta nuomonė Vyriausybei. Ir labai daug kam nuolat kyla klausimas, kodėl gi dėl vienos televizijos siekimo privatizuoti daugumos Lietuvos krepšinio gerbėjų norus matyti savo mėgiamas komandas, tyli Lietuvos žmonėms atstovaujančios organizacijos, buvę ir esantys aktyvūs sportininkai. Juk būtent jie turėtų paraginti Vyriausybę kuo skubiau atlikti visus likusius formalumus, kad visi krepšinio aistruoliai mūsų krepšinio komandų pasirodymus kuo greičiau galėtų stebėti tiesiogiai nemokamais TV kanalais. Bent jau aiškiai viešai pareikšti savo poziciją.
Juo labiau, kad informacija apie Anglijos aistruolių pergalę siekiant nemokamų futbolo transliacijų sukelia daug papildomo optimizmo.

Dr. Povilas Vytautas Žiūkas
"Lietuvos profsąjungos" 2011 Nr. 3

2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

SALDUS MELAS AR KARTI TIESA?

Kovo 31 d. įvyko laikraštį "Lietuvos profsąjungos" leidžiančios VšĮ savininkų susirinkimas, kuriame buvo pareikšta, kad laikraštis "eina prieš profesines sąjungas". Kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininke besiskelbianti Aleksandra Leparskienė apkaltino buvusį laikraščio redaktorių... sužlugdžius jos vadovaujamą šaką (netikite? taip iš tiesų buvo pasakyta!), o LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas prikišo dabartinei redaktorei, kad ji neturėjusi paskelbti "Lietuvos profsąjungose" informacijos (su labai profsąjungoms kenksminga antrašte!) apie smunkančius profesinių sąjungų reitingus.

Kaip laikraštis griovė (ir dabar griauna) A.Leparskienės vadovaujamos šakos įvaizdį (ir net pačią šaką!), tikėtina, bus galimybių išsiaiškinti su ponia kultūros darbuotojų globėja taip pat viešai, kaip viešai šis kaltinimas buvo paskleistas.

O šį kartą norėčiau grįžti prie esminio klausimo: ar gali pakenkti profsąjungų judėjimui paviešinami faktai - jeigu kartais jie yra ir nemalonūs? Ar būtina nuo profesinės sąjungos narių slėpti (ar bent jau nutylėti) nemalonius duomenis, liudijančius, kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus profsąjungų reitingai smuko?

Ponas Černiauskas, kaip matome, įsitikinęs, jog tokią informaciją skelbti profsąjungų laikraštyje kenksminga. Nekalbant jau apie tai, p. pirmininkas redaktorę apskritai kaltino nepagrįstai: tokios informacijos "Lietuvos profsąjungose" dabartinė laikraščio vyr. redaktorė iš viso NIEKADA NEPUBLIKAVO. Informacija apie reitingus (įskaitant ir p. Černiauską papiktinusiąją) reguliariai skelbiama nepriklausomame TINKLALAPYJE "Profsąjungų naujienos", kurį redaguoja ir administruoja kitas asmuo.

Sąmoningas blefavimas ar apsirikimas? Galėjo būti ir sąmoningas kaltinimas: nepateikus konkrečios kritikos laikraščio redaktorei (iki tol už redaktorių nugaros jų darbą triuškinus LPSK valdyboje ir uždaruose p. Soščekienės pasitarimuose), reikėjo įrodymų, kad „laikraštis blogas“...

Dabartinis LPSK pirmininkas - publikos numylėtinis, sugebantis ekspromtu įtaigiu tonu atsakinėti į žurnalistų ar profsąjungų oponentų (beje, vis rečiau bepasitaikančių) klausimus ar kritiką. Kaip žuvis vandenyje jis gerai jaučiasi nardydamas ir po ekonomiką, ir po darbo teisę, sugebėdamas niekada "nesudegti", net jeigu ir akivaizdžiai blefuoja. "Veža" ir neklystamas autoriteto tonas, PIRMININKO CHARIZMA. Jis nelinkęs grįžti, pasitaisyti ar atsiprašyti, net jeigu ką nors apkaltino nebūtais dalykais. Artūrui visada viskas gerai baigiasi, - net kartkartėmis "vidinės opozicijos" inicijuotos bylos dėl LPSK sąmatos ir kitų ūkinių reikalų... Todėl prieš viešai apkaltindamas tik antrus metus šiose pareigose dirbančią laikraščio redaktorę p. pirmininkas taip pat nesivargino pasitikslinti, ar iš tikrųjų ir kada „Lietuvos profsąjungose“ tokie reitingai buvo skelbiami. O kam vargintis? Juk silpnesniuosius triuškindamas tikrai niekuo nerizikuoji...

Pastebėtina, kad įvaizdžio kūrimo, viešųjų ryšių reikalai p. Černiauskui pastaruoju metu tapo kone panacėja. Kaip ir A.Leparskienei, jam vis labiau atrodo, kad laikraštį pavertus viešųjų ryšių instrumentu (tik LPSK "organu") kaip ant mielių ims kilti ir tie patys nekokie profsąjungų reitingai. Nepaisant sudeginto ir LPSK apsvilinusio Nacionalinio susitarimo, nepaisant pastarojo meto trypinėjimų protesto akcijų grafikuose, nepaisant tolesnio kai kurių šakomis besivadinančių darinėlių merdėjimo...

Daug kas pagrįstai stebisi, kodėl profsąjungų įvaizdį LPSK pirmininkas tapatina tik su savimi. Juk LPSK - ne vienintelė šalyje profsąjunga, ir Lietuva televizijose kol kas mato ne tik Černiauską, bet ir Bružą, ir Dambrauską, ir Jurgelevičių, ir Baką, ir Judiną, ir Kavaliauskaitę... Jų vadovaujamų organizacijų veiklos vertinimai, turbūt, irgi atsispindi svyruojančiuose profesinių sąjungų reitinguose.

Esu įsitikinęs, kad, net nesuteikiant tokios didelės reikšmės toms apklausoms, jų duomenų dinamika rimtai organizacijai gali būti įdomi, turi būti analizuojama ir net viešinama (juo labiau, kad ji imama iš visiems ir taip prieinamos viešumos – dažniausiai „Respublikos“ laikraščio). Manau, kad ši informacija reikalinga ne tik „eiliniams“ nariams, bet ir lyderiams, kurie, analizuodami reitingų kreives, gali atitinkamai koreguoti veiklą, o eiliniai nariai gali vertinti savo lyderių veiklą.

Iš tiesų, ar neverta susimąstyti ir profsąjungų aktyvui, ir eiliniams, kodėl per pastaruosius dvejus metus profsąjungų įvaizdis iš tiesų pablogėjo? Palyginus 2009, 2010 ir 2011 metų "Baltijos tyrimų" apklausas, tapo akivaizdu, kad po 2009 metų pakilimo (tada buvo pasiektas aukščiausias pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis reitingas 51 proc.) 2010 metais pasitikinčiųjų procentas vidutiniškai smuko net 5 punktais?

"Profsąjungų naujienos" šių metų pradžioje atlikusios palyginamąją minėtų metų analizę, publikaciją pavadino: "Piliečiai nusivilia profesinėmis sąjungomis?". A. Černiauskas, pasipiktinęs šia antrašte, kažkodėl nesugebėjo pastebėti, kad ja neteigiama, jog profesinėmis sąjungomis nusiviliama, o tik abejojama, tik keliamas klausimas, apie ką signalizuoja antraštės gale dedamas klaustukas. O ar pačiam pirmininkui ryškus atotrūkis tarp 2009 ir 2010 metų tokio klausimo neužduoda?

O gal iš tiesų profsąjungų judėjimą išgelbės Černiausko-Soščekienės inicijuota viešųjų ryšių pertvarka? Tik kodėl pradedama GRIOVIMU. Kodėl iškilo būtinas reikalas 14-ti metai leidžiamą bent kiek savarankišką profsąjungų laikraštį kartu su redakcija perkelti į LPSK dvaro centrą J.Jasinskio gatvėje, redaktorę (beje, jos nuomonės apie tai niekas iki šiol neklausė) paversti aparato darbuotoja, o seniai leidžiamą laikraštį paversti reklaminiu padailintus pirmininko ir jo favoritų portretus reklamuojančiu informaciniu leidinėliu?

O gal Soščekienės ir Ko (buvo toks Soščekienės, Posochovo, Lebedevo, Ligeikos, Vipartienės, Neverausko, Varasimavičienės, Navaičio ir Leparskienės pasirašytas projektas!) griovimo akcijai nepavykus (na, bent kol kas...), bent pabandyti priversti "Lietuvos profsąjungose" padidinti saldaus melo dozę ir uždrausti spausdinti bent lašelį karčios tiesos? Juo labiau kad ima aiškėti, jog ta nemaloni LPSK veikėjams ricina – tai ir bent vienas geras žodis apie "kitus", LPSK nepriklausančius. Ne vieną LPSK valdybos narį tiesiog siutina, jei į laikraštį (kad ir kaip kontekstas) patenka "blogiečių" Dambrausko, Bružo ar Bako pavardės...

Tiesa, kovingiausiai žiniasklaidos kritikei p. Leparskienei "blogiečių" pakanka ir LPSK troboje. Kai prieš keletą metų į LPSK narės - Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinę sąjungą pareiškė norą įstoti M.Mažvydo bibliotekoje susikūrusi profesinė sąjunga, o "Lietuvos profsąjungos" apie tai parašė, redaktorius buvo apkaltintas kenkimu teisėtai kultūros šakos vadovei, nes „nepagrįstai“ remia tą "Žibalininką" (Net viešuose profsąjungų forumuose KULTŪROS šefė pravardžiavo kolegą, išdrįsusį į savo šaką įsileisti vienos ar kitos bibliotekos profsąjungininkus).

Baigdamas apie karčios tiesos ir saldaus melo priešpriešą, prisiminiau dar vieną pavyzdį. Jis irgi - iš tos pačios reitingų srities.

Tai įvyko per 2010 m. gegužę įvykusį suvažiavimą. Teikdamas delegatams ataskaitą ir kandidatuodamas į LPSK pirmininkus p. Artūras, greta kitų ryškių LPSK pasiekimų, delegatus informavo, kad profesines sąjungas teigiamai vertina "apie 44 proc. apklaustųjų".

Iš tikrųjų tai vėl buvo mūsų Artūro blefas. Balandžio 23 d., t.y. porą savaičių prieš suvažiavimą, "Respublikoje" buvo paskelbta, jog kovo pabaigoje atliktoje "Baltijos tyrimų" apklausoje profsąjungomis pasitikį pareiškė tik 36 proc. (taigi ne 44 proc.!) apklaustųjų. Nepasitikėjimą profesinėmis sąjungomis tada išsakė net 40 proc. respondentų.

Priminsiu, kad nepasitikinčiųjų procentas ir naujausiais (vasario pabaigos) duomenimis nusveria pasitikinčiuosius santykiu 41:38.

O gal, kolegos redaktoriai, sukeiskime šiuos skaičius vietomis? Gal tada pradės staigiai augti narystė, o p. Černiauskas ir p. Leparskienė bus mumis patenkinti?

Juozas Steponas

2011 m. vasario 23 d., trečiadienis

Nacionalinėje bibliotekoje – po beveik 10 metų

Pasidalinsiu įspūdžiais iš apsilankymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paskutinį kartą tenai buvau jau senokai, dar kai galima buvo į ją įžengti oriai, t.y. pro kolonomis papuoštą didingą paradinį įėjimą.
Dabar į biblioteką patenki „pro užpakalį“, jeigu paradinį įėjimą laikytume galva. Tačiau jokių nuorodų, kaip į ją įeiti, nėra. Atsidūręs prieš aklinai fanera užkaltus laiptus, žiūrinčius į Gedimino prospektą, turi gerai pagalvoti, o kur dabar? Kairėje palei fanerinę sieną eina tunelis (toks, kuris skiria žmones nuo statybų), pasuku juo ir tikiuosi, kad jis mane nuves prie bibliotekos durų. Nuveda, bet ten, pasirodo, kavinė ir dar kažkas. Prie durų sėdi net du apsaugininkai, kurie nepakeldami akių varto kažkokį laikraštį ar žurnalą. Mandagiai pasiteirauju, kaip patekti į biblioteką ir gaunu nepatenkino žmogaus atsakymą – tenai, už kampo.
Ir iš tikrųjų jis nemelavo, už kapo randu įėjimą. Beveik paradinį, su dideliu užrašu. Užėjus apsisukti beveik nėra kur. Kiek pasiblaškiusi dar už vieno kampo randu iš kabineto padarytą rūbinę. Labai maloni rūbininkė puikiai mane aptarnauja ir tai kiek sumažina įtampą, kuri kyla kaip pakliūni į nepažįstamą aplinką ir nerandi jokių nuorodų, padedančių susigaudyti. Šalia rūbinės randu kabinetą, kur užrašyta „Registratūra“. Ten – jau kelios merginos, bet moteris pamačiusi mano rankoje skaitytojo bilietą nukreipia mane prie įėjimo esančią informaciją (tiesiog koridoriuje stovintis stalas su kompiuteriu).
Ten mane informuoja, kad lankiausi čia jau seniai, todėl turiu grįžti į registratūrą ir persiregistruoti. Joje užtrunku, nes prieš mane – dar keli žmonės. Apžiūriu kabinetą. Jame yra dar viena darbo vieta. Joje dirbanti moteris yra gana užsiėmusi, be to, jai tenka telefonu pranešti apie pradelstas grąžinti knygas (man ten būnant ji skambino 3-4 kartus). Su užuojauta pagalvoju apie tokias darbo sąlygas. Juk turi jaustis kaip traukinių stoty, kur nuolat pilna žmonių, jie kalbasi su registratore, tarpusavyje, o jei dar koks „psichas“ pasitaiko...
Na, pagaliau jau esu „priimta“ į draugiją ir keliauju prie įleidimo į bibliotekos lobynus. Šalia informacija pavadinto stalo sėdi apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu. „Informacijos“ moteris man paaiškina, kaip turiu kišti skaitytojo bilietą į prietaisą, kad šis mane įleistų į vidų. Įkišt įkišau, bet, pasirodo, per ilgai įkišusi laikiau. Iš trečio ar ketvirto karto su minėtos draugiškos moters pagalba pagaliau pavyko. Tiesa, apsaugininkas besiilsinčio liūto žvilgsniu net nesukrutėjo.
Na, pačioje bibliotekoje viskas neįprasta, nauja, tačiau visur gali gauti geranoriškų ir draugiškų bibliotekininkių pagalbą. Atlikusi tai, ką planavau, leidžiuosi žemyn ir manęs jau tas įleidimo-išleidimo prietaisas negąsdina, nes jau žinau, kaip reikia su juo elgtis. Tačiau klydau. Skaitytojo bilietas toje mašinos properšoje tiesiog paskendo. Kol jį išgraibiau, pabudo liūtas. Kažką sumurmėjo, supratau, kad reikia bandyti dar kartą. Ir vėl nesėkmingai. Tada jis jau kiek pakeltu balsu paaiškina, kad čia reikia greitai: „viens ir du!“. Tiesa, jis mane pavadina ponia, tačiau jo tonas mane suerzina, nes pasijutau kaip kokia vėpla. Skubu prie rūbinės, kad kuo greičiau nusikratyčiau to jausmo. Mano susierzinimą kiek sušvelnina ta pati besišypsanti, maloniai mane pakalbinusi rūbininkė.
Išties gaila tų bibliotekos darbuotojų, ne jų kaltė, kad jie turi dirbti tokiomis sąlygomis (gal gi ta renovacija kada nors ir pasibaigs!). Reiškiu jiems didžiulę pagarbą. Mes per daug nevertiname bibliotekininkių darbo, o jos sugeba mus, į jų valdas vienokiais ar kitokiais reikalais užklydusius, sušildyti. Jau nekalbant apie didelį ir prasmingą jų darbą, juk Nacionalinėje bibliotekoje rašoma istorija.
Tačiau vėl grįžtu prie bibliotekos apsaugininkų. „Dussmann service“ - perskaičiau ant jų striukių. Gal ir patikima bendrovė. Tik manau, skirtumas yra, ar apsauga lydi traukinį su malkom (ar net aukso luitais!), ar dirba Nacionalinėje bibliotekoje. Bet, žinoma, jeigu tiesa tai, ką rašė spauda apie šios bendrovės vadybos ypatumus, tada negali pykti. Jeigu tikrai apsaugininkai į darbą Vilniuje važiuoja iš Klaipėdos teuždirbdami 800 litų, tai pagarbą tenka atiduoti ir jiems...

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

2011 m. vasario 21 d., pirmadienis

POETAS - VIRŠ VISŲ SISTEMŲ!

Anarchija.lt, informuodama apie simboliškas eitynes vasario 19 d. vietoj uždrausto profsąjungų mitingo, rašo:
„Nors Justinas Marcinkevičius buvo garbstomas abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, tačiau išliko liaudies poetu, o jo eilėraščiai tapo folkloru“.
Tai nėra tikslus pasakymas: jeigu vieni ar kiti - tarybiniai ar tautiniai - funkcionieriai „garbstė“ Poetą, tai ne Poeto kaltė, o tarybinės ir šiandieninės buržuazinės sistemų funkcionierių, jų ideologų „problema“.
Paradoksalu, bet Justiną Marcinkevičių mažiau „garbstė“ ir labiau įžeidinėjo šiuolaikinėje santvarkoje kylanti valdžia. Ypač tai išryškėjo Sąjūdžio - V.Landsbergio - bandymų įvesti autoritarinį valdymą periodu.
Gal kai kas, matydami V.Landsbergį poeto laidotuvėse, ir pamiršo, kad anuo metu skandalingą ir tarybiniu metodu patriotų smerkiamą grupės intelektualų pareiškimą prieš posąjūdinį V.Landsbergio siekį tapti smetonišku „tautos vadu“ J.Marcinkevičius taip pat buvo pasirašęs.
Poetas nukentėjo ir tuo metu, kai V.Landsbergis dar nebuvo praradęs vilties tapti Prezidentu, o buvo pasklidę gandai, kad Prezidentu galėtų būti Justinas Marcinkevičius.
Neteigiu, kad su šiuo incidentu sietinos ir televizijoje eskaluojamos insinuacijos neva J.Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta tarybinių ideologų specialiu užsakymu.
Būta ir dar kai ko (ir dabar būtų galima pateikti pakankamai faktų), kas paliudytų, kaip dabartinė valdžia „garbina“ dvasinį kūrybinį tautos elitą...
Bet tai – istorija, kaip kad specialaus aptarimo reikalautų ir tarybinė (savo dvasia - taip pat!) Justino Marcinkevičiaus poezija, - pavyzdžiui, poemos „Dvidešimtas pavasaris“, Pirčiupio tragedijos tema parašytos poemos „Kraujas ir pelenai“. Dabar jau mažai kas drįstų cituoti ir liudyti, kad pastarojoje autorius pasmerkė „visų pirma“ Bažnyčią, „išmokiusią lietuvį atsiklaupti“.
Dar yra ir daugiau. Yra įtaigus Justino Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šiandieninis Leninas“, parašytas tada, kai, žlungant stalinizmui, daugelis intelektualų (ir visuomenė) buvo patikėję, kad ateina socializmas „su žmogišku veidu“ (Kaip kad dabar tebetikima, jog dar ateis „kapitalizmas su žmogišku veidu“).
Yra ir eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“ (imantys šautuvus – „vieni už tautą, kiti – už liaudį“), dėl kurio raukėsi tarybiniai ideologai, o dabar šio ciklo apsimeta neskaitę pokario „miško brolių“ garbintojai...
Tačiau tai ilgesnė ir sudėtingesnė kalba.
Norėjau pabrėžti, mano nuomone, svarbesnę mintį. Jai pasakyti raktą man davė D. Grybauskaitės perskaitytas tekstas laidotuvėse, tiksliau, teiginys: POETAS PAKILO VIRŠ SISTEMOS.
Prezidentės kalboje nebuvo įvardinta tarybinė sistema, bet buvo aišku, kad Velionis buvęs virš jos.
Manau, kad D.Grybauskaitės perskaitytą (tikrai gražų ir iš esmės teisingą) derėtų patikslinti:
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (kaip ir, pavyzdžiui, SALOMĖJA NĖRIS) buvo ir liks aukščiau SISTEMŲ. Justino Marcinkevičiaus poezija nesuvestina net į Sąjūdžio ideologiją, juo labiau - į tarybinio socializmo ir landsbergininkų inicijuoto kapitalizmo ideologijas. Žinoma, jam tapo nepriimtina ir „dabartinė Lietuva“, - viename interviu jis taip ir rašė, kad ne tokios Lietuvos tikėjosi. Ir, kaip jau minėjau, padalyvavęs Sąjūdyje, kurio idėjų „paveldėtojai“ jį apspjaudė, Poetas atsisakė dalyvauti politikoje, iš esmės atsiribojo nuo jos kūrybinės laboratorijos sienomis.
Deja, šiandien, kai jau nereikėjo su pačiu Poetu derinti laidotuvių scenarijaus, mirusį Poetą laidojo pagal politikų dūdelę - kaip prezidentą ar politiką: laidojimo komisijos pirmininkas - konservatorių Premjeras (!), karstą lydi karių garbės sargybos kuopa ir pan., į kapus jį lydi pats Vytautas Landsbergis! Pasišildyti rankas prie gedulo žvakių panoro konservai-krikdemai. (Panašiai, žinoma, būtų elgęsi, ko gero, ir kirkiliniai socdemai).
Tačiau Justinas Marcinkevičius - ne valstybinis, o nacionalinis dainius, ne valdančiųjų dvaro, o tautos poetas.
TIKRASIS MENAS VISADA FORMUOJASI VIRŠ POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ EKONOMINIŲ SISTEMŲ. TIKRASIS MENAS - VISADA OPOZICIJOJE SISTEMAI, IR NE TIK SISTEMAI, BET IR JĄ PALAIKANČIOMS INSTITUCIJOMS, TELEVIZIJŲ ŠOU FORMUOJAMIEMS VISUOMENĖS SKONIAMS, MADOMS.
Neatsitiktinai tad daug žinomų kapitalizmo sistemose išaugusių menininkų ir intelektualų buvo ar yra kairieji, - nemaža tarp jų ir komunistų.

Juozas Steponas

2011 m. sausio 24 d., pirmadienis

Baimė (II)

Neseniai rašiau apie šalyje atsirandančią baimę, kuri nukreipta prieš kiekvieną bandantį galvoti kitaip, nei norisi dabartinei šalies nomenklatūrai. Panašu, kad baimės užkratas plinta kaip maras. Ir dargi ten, kur jos turėtų būti mažiausia, ten, kur drąsos turėtų būti įkvepiamas kiekvienas bijantis, – profesinėse sąjungose.
Baimė pasižiūrėti į veidrodį, išklausyti oponento nuomonės, net jeigu ji ir labai nemaloni ir net nepagrįsta; baimė, kad tavo nuotrauka neatsidurtų tame pačiame laikraščio puslapyje su tavo a priori „nurašytu“ veikėju, ypač jei jo nuotrauka kiek didesnė; baimė, kad tavo nariai sužinos apie krentančius organizcijos reitingus arba tavo kolegų iš konkuruojančios profsąjungos nuveiktus darbus; baimė, kad tavo "ginami" žmonės, suvoks, kad jie dirba vergovės sąlygoms; baimė suvokti, kad tavo organizacija ant žlugimo ribos ir baimė, kad nė vienas nebetikės, jog tu nieko nebijai...
Baimė, baimė, baimė... Aš irgi bijojau. Su baime 15 mėnesių (tiek redaguoju laikraštį „Lietuvos profsąjungos“) laukiau, kada gi pagaliau kas nors pasakys ką nors apie mano darbą. Pagyrimų dar sulaukdavau, tačiau kritikos – ne (neskaitant isteriško vieno veikėjo aprėkmo, kad neįdėjau į laikraštį jo svarbaus "pasitarimo", į kurį buvau pakviesta likus valandai iki jo pabaigos ir banketo pradžios). Prisiminiau vieną posakį, kad nespardo tik nudvėsusio šuns ir net pati norėjau užvesti diskusiją (nors tai visai ne mano darbas, tam yra sudaryta redakcinė komisija), tačiau... išsigandau. Jutau, kad vėl viskas prasidės ir baigsis taip pat: viena iš įstaigos, leidžiančios laikraštį, dalininkių – LPSK – pradės burnoti ant laikraščio apskritai, retai pateikiant tiek pagrįstus, tiek nepagrįstus argumentus turinčius įrodyti faktus (beje, beveik visada redakcijai už akių), o baigsis dalininkų susirinkime priimta nuostata, kad laikraštis turi rašyti ne vien apie LPSK ir atspindėti ne vien LPSK poziciją. Pirma – prenumeratoriai, paskui tai, kas redakcijai atrodo aktualu. Karts nuo karto parašyti ir apie kitas Lietuvoje veikiančias profsąjungas įpareigoja, pagaliau, ir laikraščio pavadinimas.
Taigi žinojau, kad anksčiau ir vėliau diskusija kils, aišku negalėjau numatyti, kad ji bus tokia originali – su slaptais "suokalbininkų" pasimatymais, keistų raštų rašymais visiškai net nepasigilinus į realią situaciją ir, žinoma, kulminacija – LPSK valdybos posėdžiu, kur, mano žiniomis, purvo porcija buvo gerokai solidesnė, nei paskutiniajame bandyme įvesti LPSK cenzūrą maždaug prieš pusantrų metų. Pabaiga gali būti irgi originali, bet čia, kaip sakoma, pagyvensim, pamatysim.
Iš tikrųjų, gal imtum ir pradėtum pats savęs nekęsti, kad jau tavo darbu nepatenkinta tokia daugybė žmonių. Tačiau žinojimas, kad tave palaiko solidžiausios, tikros profesinės sąjungos, tiksliau, jų lyderiai, kurie dar NEBIJO nei savęs, nei kitų, įkvepia kovai.
Beje, kaip ir kiekviename dvokiančiame reikale būna ir teigiamų dalykų. Štai jeigu ne buvusio įžymaus profsąjungų veikėjo Algirdo Syso troškimas sunaikinti tuomet dar Lietuvos profsąjungų centrui priklausiusias „Lietuvos profsąjungas“, jos dabar tebūtų tik dar vienas LPSK "organas". Tačiau akivaizdūs siekiai, kad po dviejų centrų susijungimo į konfederaciją laikraštis tylutėliai dingtų iš akiračio, tuometinį redaktorių Juozą Stepšį paskatino jį gelbėti. Tada ir buvo įsteigta viešojo įstaiga, atsirado daugiau laikraščio dalininkų, tokiu būdu užtikrinant, kad vienam vadui panorus žurnalistai nebūtų šokdinami pagal jo dūdelę. Pagarba redaktoriui, kad atlaikė tą ir dar daug kitų bandymų laikraštį „uždusinti“. Prisipažįstu, aš turbūt būčiau nepajėgus. Ir tik jo dėka turime nepriklausomą (žinoma, tik sąlyginai, juk priklausome nuo bendros idėjos ir prenumeratorių) profsąjungų spaudą, kuo pasigirti negali, manau, net taip mūsų garbinami pilietinės visuomenės elitas – skandinavai.
Dar vienas geras dalykas, „išėjęs iš to blogo“, - nepriklausomas tinklalapis lprofsajungos.lt. Didelių veikėjų noras kontroliuoti, cenzūruoti ir visaip kitaip po padu turėti bet kokį viešą reikalą, paskatino kurti šį projektą. Atrodo, tai pasiteisino, jis populiarėja ir gana sparčiai.
Nuoširdžiai dėkoju visiems mus palaikantiems!

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
P.S. Beje, aš irgi esu profesinės sąjungos narė

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Draugystės įrodymas


Profesinių sąjungų vienybės stokos klausimas – aktualus ir, matyt, dar bus aktualus ne vieną dešimtmetį. Nors jau juntamos vienijimosi bendram darbui tendencijos, tačiau tarp organizacijų esanti priešprieša dažnai tik maskuojama deklaracijomis. Štai į vieną koordinacinį centrą susibūrusios Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija viešumoje jau sugebėjo suvaldyti savo antipatijas vieni kitų atžvilgiu. Tačiau už akių nevengia vieni kitų pašiepti. Kartais to apraiškos praslysta ir į viešąją erdvę.
Štai „Solidarumo“ tinklalapyje gruodžio 23 d. publikuotame straipsnyje „Bus steigiami darbo teismai“ akis užkliūva už žodelio „konfederatai“. Nesunku nuspėti, kad taip „švelniai“ kolegos iš „Solidarumo“ vadina konfederacijos žmones. Šalia šio žodžio skliausteliuose įrašyta lyg ir pavardė – Magys. Nežinoma pavardė, tačiau asocijuojasi su LPSK teisininko Mariaus Dagio pavarde. Jeigu iš tiesų jis ir turimas omenyje, tai jau labai negražu iš kolegų pusės.
Ilgai laukiau, kada šis įrašas dings iš „Solidarumo“ puslapio, juolab kad ir kalbos požiūriu jis yra tragiškos būklės. Maniau, na, praslydo, apsižiūrės, pataisys, deja... Beveik po 3 savaičių įrašas „tebekabo“. Matyt, taip ir liks ateities kartoms, kaip draugystės ir meilės įrodymas...
Ramunė Mekkinen

2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Baimė (I)

Prieš pat Naujuosius metus generalinė prokuratūra pranešė, jog prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl „Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio viešai išdėstytų teiginių, paneigiančių, kad 1991-ųjų sausį sovietų ginkluotosios pajėgos prieš nepriklausomą Lietuvą įvykdė agresiją, pagal Baudžiamojo kodekso 170² str. 1 d. (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSSR ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas)“.
Konservatoriai jau seniai būtų mielai nurodę piliečiams, kaip traktuoti ir ką manyti apie istorinius įvykius, tačiau baudžiamąja atsakomybę kitaminčiams jiems pavyko įtvirtinti tik 2010 metų vasarą.
Pažvelkime į Seimo posėdžio, kuriame buvo priiminėjamas Baudžiamojo kodekso papildymo 170² straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas, stenogramą. Kiek nustebino tai, kad prieš valstybės cenzūrą griežčiau pasisakė tik Julius Veselka. O iš 105 balsavusių Seimo narių tik 5 balsavo prieš. Užtai susilaikė net 32 išrinktieji. Beje, kai nuo balsavimo susilaiko žmonės, tai jie – blogi piliečiai, tačiau Seime susilaikyti – įprasta, tačiau tai - jau kita tema.
Taigi „prieš“ be J.Veselkos dar balsavo du socdemai – Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, Remigijus Ačas iš Tvarkos ir teisingumo partijos bei Saulius Bucevičius iš Darbo partijos. Visi kiti darbiečiai ir tvarkiečiai susilaikė, susilaikė ir keturi mišrios partijos atstovai, tačiau, dar viena staigmena! - „už“ balsavo du socialdemokratai: Julius Sabatauskas ir Juozas Olekas.
Pasisakydamas „prieš“ J.Veselka bandė kolegoms įrodyti, kad baimė valstybės gyvenime yra „bene didžiausias priešas“, o būtent uždrausdama diskusijas valstybė ir arodo, kad kažko bijo. Tuoj pat, anot jo, atsiras „didvyrių“, kurie matys pavojų kiekviename, netelpančiame į „tos ideologijos rėmus“. (Juk taip ir atsitiko A.Pelckio atveju!).
Užtat uolioji Vilija Aleknaitė-Abramikienė skubino kolegas, nes neva jau vėluojama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei jų apraiškomis, o lietuviškosios baudžiamosios teisės priemonės esą bus vienos liberaliausių visoje Europoje. Ji, žinoma, nepaaiškino, kaip konservatoriai, norėdami susidoroti su kitaip nei jie galvojančiaisiais apie 1990-1991 metų įvykius, kovos su ksenofobija ir rasizmu. Bet kodėl gi ji turėtų kažką aiškinti. Ne vienas paskui kalbėjęs konservatorius primygtinai ragino kolegas pasižiūrėti Edvino Šnorės filmą „Sovietų pasaka“ ir visiem esą taptų viskas aišku. Beje, šis filmas per televiziją kažkodėl parodytas būtent įstatymo priėmimo išvakarėse.
Jau po balsavimo J.Veselka baisėjosi, jog dabar labiausiai džiaugiasi tie, kurie tarnavo represinėse TSRS struktūrose...
Na, o pabaigai tai, ką Jūs turite žinoti prieš pradėdami viešai kalbėti.
Negalima viešai pritarti:
Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką;
SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams;
1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai;
labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams.
Išvardintų faktų nevalia neigti ar šiurkščiai menkinti, ypač jeigu tai darote grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to sutrikdote viešąją tvarką.
Griežčiausia bausmė už šio įstatymo pažeidimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Taigi, mielieji, būkite atsargūs, jus seka budri konservatorių akis.
Mergaitė RAUDONAIS BATELIAIS

Tinklaraščio archyvas